„Avys, paprastai tokios romios, patenkintos menkučiu maistu, dabar, sako, pasidarė tokios ėdrios, tokios nesutramdomos, kad ryja net žmones, naikina ir niokoja laukus, namus ir miestus.“
„Aš įsitikinęs, kad paskirstyti turtus lygiai ir teisingai ar gerai sutvarkyti žmonių reikalus galima tiktai panaikinus privačią nuosavybę. O jeigu ji pasiliks, tai visą laiką didžiausią ir geriausią žmonių dalį slėgs žiauri ir neišvengiama skurdo ir vargų našta.“

„Įstatymų jų šaly labai nedaug; taip susitvarkiusiems jų reikia kuo mažiausia. Pirmiausia jie daro priekaištą kitoms tautoms, kurioms neužtenka begalinių įstatymų ir jų aiškintojų tomų. Patys utopiečiai laiko didžiausia neteisybe varžyti žmones įstatymais, kurių yra daugiau, negu galima perskaityti, arba jie tiek migloti, kad niekas negali suprasti. Jie atmeta advokatus, kurie gudriai veda bylas ir suktai aiškina įstatymus. (...) Kiekvienas utopietis yra teisės žinovas. Kaip jau minėjau, įstatymų jų šaly labai maža, o pagal juos įstatymas yra tuo teisingesnis, kuo paprasčiau jis aiškinamas. Be to, visi įstatymai yra skelbiami, kad primintų kiekvienam jo pareigas; gilesnis įstatymo aiškinimas yra prieinamas tik labai nedaugeliui, nes maža tėra žmonių, suvokiančių prasmę; o paprastesnė ir prieinamesnė įstatymų prasmė yra aiški kiekvienam.“

O mūsų Saulė, nors ir visiškai neprityręs valdyti, tačiau niekada nebus nei žiaurus, nei nusikaltėlis, nei tironas ir, aišku, vien dėl to, kad jis išmintingas.“

„Niekas nepasiekia garbingos Saulės vietos, tik tas, kuris žino visų tautų istoriją, jų papročius, religines apeigas, įstatymus, visas respublikas ir monarchijas, visus įstatymų leidėjus, išradėjus mokslo bei amatų srityje, dangaus ir žemės sandarą ir istoriją.“

„Įstatymų jie turi nedaug, ir tie patys trumpi, aiškūs, visi surašyti vario lentoje, pakabintoje prie šventyklos durų. (...) Teisėjas turi savo vietą, tai yra teisėjo krėslą, po kolona, ant kurios užrašytas atitinkamas dorybės apibrėžimas. Teismo metu teisėjas sėdi ten ir kalba: „Sūnau, tu nusikaltai šiam šventam geradarystės, taurumo ir taip toliau apibrėžimui. Skaityk.“ Ir išnagrinėjęs bylą, skiria kaltinamajam bausmę už jo įvykdytą nusižengimą (...). Kaltinamieji nuosprendžiai būna tikri vaistai; jie veikiau teikia malonumą, o ne baudžia.“

„Prigimtinė teisė yra proto balsas, nurodantis, jog vienas ar kitas veiksmas dėl to, kad jis atitinka protingą prigimtį arba neatitinka jos, yra moraliai niekingas arba moraliai būtinas ir jog todėl tokį veiksmą arba draudžia, arba paliepia prigimties kūrėjas Dievas“.

 „Kadangi prigimtinė teisė yra amžina ir nekintanti, todėl Dievas, kuriam yra svetima netiesa, negalėjo nurodyti ką nors, kas prigimtinei teisei prieštarautų.“ Iš „Apie karo ir taikos teisę“
 Prigimtinės teisės pakeisti negali net Dievas: „Yra kažkas, ko nesiekia Dievo galia… Tad kaip Dievas negali padaryti, kad 22 nebūtų lygu keturiems, taip jis negali padaryti, kad tai, kas vidujai yra blogis, nebūtų blogis“.

 „Kadangi prigimtinė teisė įpareigoja laikytis sutarčių, iš šio šaltinio išplaukia valstybės vidaus teisė. Tie, kurie įstojo į kokią nors bendruomenę arba paklūsta vienam ar daugeliui, yra davę arba žodinį pažadą, arba dėl paties sandorio kilmės yra nebyliai įsipareigoję vykdyti tai, ką nuspręs dauguma bendruomenės narių ar tie, kuriems suteikta valdžia.“

„Taigi akivaizdu, kad tuo metu, kai žmonės gyvena be bendros valdžios, laikančios juos visus baimėje, jie yra tokioje būklėje, kuri vadinama karu; ir dar tokiu karu, kuriame kiekvienas žmogus kariauja su kiekvienu kitu žmogumi. (...) Todėl visa, kas būdinga karo, kuriame kiekvienas žmogus yra kiekvieno priešas, laikui, būdinga ir laikui, kai žmonės gyvena be jokio saugumo, išskyrus vien tai, kurį jiems suteikia jų pačių jėga ir jų pačių išradingumas“.
„Esant tokiai padėčiai, nėra vietos darbštumui, nes darbo vaisia nėra garantuoti; todėl nėra vietos žemdirbystei, jūrininkystei, jūrų prekybai, patogiems pastatams, (...) o visų baisiausia – yra nuolatinė baimė ir prievartinės mirties pavojus. Žmogaus gyvenimas vienišas, skurdus, bjaurus, gyvuliškas ir trumpas.“

„Kadangi protas nereikalauja nieko priešingo prigimčiai, tai jis reikalauja, kad kiekvienas mylėtų pats save, ieškotų sau naudos – to, kas iš tikrųjų naudinga, ir siektų viso to, kas žmogų iš tikrųjų veda į didesnį tobulumą, ir apskritai kad kiekvienas kiek galėdamas stengtųsi išsaugoti savo būtį.“

„Tai yra būklė, kai žmonės laisvai savo nuožiūra veikia, disponuoja savo nuosavybe ir asmeniu pagal prigimtinį įstatymą, neprašydami nieko leidimo ir nepriklausydami nuo kito žmogaus valios. Tai yra ir lygybės būklė, kai visa valdžia ir visa juridikcija yra abipusė ir niekas neturi jos daugiau už kitą. (...) Prigimtinę būklę valdo prigimtinis įstatymas, kuris privalomas kiekvienam, o protas, kuris ir yra šis įstatymas, visu į jį besikreipiančius žmones moko, kad, esant visiems lygiems ir nepriklausomiems, niekas negali kėsintis į kito gyvybę, sveikatą, laisvę ir nuosavybę“.

„Nė viena politinė visuomenė negali egzistuoti ar išlikti neturėdama jėgos, kuri saugotų nuosavybę ir baustų visus visuomenės narius už nusikaltimus. Todėl politinė visuomenės egzistuoja tada ir tiktai tada, kada kiekvienas iš jos narių yra atsisakęs savo prigimtinės galios ir atidavęs ją į bendruomenės rankas. (...) Teisėju tampa pati bendruomenė, kuri, nustatydama nešališkas taisykles ir skirdama visuomenės įgaliotus žmones joms vykdyti, sprendžia visus nesutarimus, kurie gali kilti tarp jos narių kuriuo nors teisės klausimu, be to, įstatymo numatytomis bausmėmis baudžia už prasižengimus, padarytus atskiro nario bendruomenei (...)“.

„Kadangi pagunda gali būti per didelė silpnai žmogaus prigimčiai, linkusiai geisti valdžios, tie patys asmenys, kurie turi teisę kurti įstatymus, gali taip įsigeisti paimti į savo rankas teisę juos vykdyti, kad tokiu būdu pasidarytų sau išimtį ir nebūtų pavaldūs savo sukurtiems įstatymams ir kreiptų įstatymą, jį kuriant ir jį vykdant, savo asmeninei naudai; taip jų interesai tampa atskiri nuo likusios bendruomenės, priešingi visuomenės ir valdžios tikslui.“

„Visa įgaliojimu suteikta valdžia yra skiriama vienam tikslui, kuris ją ir riboja; todėl, kai šis tikslas akivaizdžiai prarandamas ar paneigiamas, įgaliojimas būtinai nutraukiamas, o valdžia turi būti grąžinta į rankas tų, kurie ją suteikė, ir jie gali iš naujo skirti ją ten, kur, jų manymu, ji geriausiai garantuos jų saugumą ir ramybę. Vadinasi, bendruomenė nuolat išlaiko aukščiausią valdžią gindama save nuo kieno nors kėsinimosi ir užmačių, net savų įstatymų kūrėjų (...).“

„Humaniškumas ir teisingumas, apie kurį tu kalbi, visai nereikalingi. Dangus ir žemė dėsningai gyvuoja, saulė ir mėnulis natūraliai šviečia, žvaigždės taip pat paklūsta natūraliai tvarkai, laukiniai paukščiai ir žvėrys gyvena savais instinktais, medžiai natūraliai auga. Tau irgi vertėtų prisilaikyti natūralių Dao ir De įstatymų. Nebūtina aktyviai skleisti mokymą apie humaniškumą ir teisingumą. Tai, ką tu darai, primena žmogų, kuris muša į būgną prisišaukdamas nelaimes.“

„Jums [valdovams] tereikia siekti gėrio, tada ir žmonės pasidarys geresni. (...) Kilnaus vyro moralė prilygsta vėjui; paprasto žmogaus moralė panaši į žolę. Žolė linksta ten, kur pučia vėjas.“

„Kai įstatymais siekiama paklusnumo, o bausmėmis tvarkos, tada žmonės, mėgindami išvengti įstatymų ir bausmių, praranda bet kokį sąžinės jautrumą, o kai valdoma pagal dorovines nuostatas, kai tvarka pasiekiama laikantis ritualų ir teisingų elgesio normų, tada žmonės ne tik nepraranda sąžinės, bet darosi paklusnūs iš įsitikinimo.“

„Teisingumas yra tai, kas naudinga stipresniajam. (...) Kiekviena valdžia leidžia įstatymus savo pačios naudai: demokratija – demokratiškus, tironija – tironiškus; panašiai daro ir kitos valdžios. Išleidusios įstatymus, jos paskelbia, kad jie yra teisingi pavaldiniams.“

 „[Valstybėje] mes neturėsime nei dvilypio, nei daugialypio žmogaus. Kiekvienas darys tik ką nors viena.“
 „Kiekvienam dirbti savo darbą, matyt, ir bus teisingumas.“
 „Teisingumas yra visų trijų luomų (...) atsidavimas savo darbui, kai kiekvienas atlieka tai, kas jam būdinga.“

„Visa, kas įstatymų leidėjų yra nustatyta, turi įstatymo galią, ir kiekvieną iš tų nuostatų vadiname teisingu. (...) Teisingumas yra laikomas didžiausia iš visų dorybių – „nei rytinė, nei vakarinė žvaigždė nėra tokia nuostabiai puiki“. Ir priežodis sako: „Teisingumas – tai visos dorybės kartu“. (...) Taigi teisingumas yra įstatymų ir lygybės gerbimas.“

„Dalinio teisingumo (...) yra dvi pagrindinės rūšys: viena iš jų reiškiasi dalijant garbę, pinigus arba kitas dalijamas vertybes, kurios tenka gerai tvarkomos valstybės piliečiams. Čia gali atsitikti, kad vienas gaus lygiai tiek, kiek kitas, arba nelygiai. Antrosios rūšies teisingumas žiūri, kad sutartys tarp žmonių būtų teisėtai sudaromos. Jos yra dvejopos: savanoriškos sutartys ir nesavanoriškos.“

„Jeigu žmonės bus nelygūs, jie ir negaus po lygiai, - dėl to ir kyla ginčai ir vaidai, kai lygūs žmonės gauna nelygiai, arba nelygūs – po lygiai. Tai aišku ir iš vertumo sąvokos. Mat visi sutinka, kad teisingai dalijant būtina atsižvelgti į tam tikrą vertumą, bet ne visi vertu laiko tą patį dalyką: demokratijos šalininkai juo laiko laisvę, oligarchijos šalininkai – turtą arba kilmingumą, aristokratai – dorybę.“

„Juk nėra jokio skirtumo, ar gera žmogus apgavo blogą, ar blogas – gerą arba ar svetimoteriavo geras, ar blogas. Įstatymas atsižvelgia tik į padarytos žalos skirtumą. (...) Teisėjas mėgina šitą neteisingumą – lygybės pažeidimą – išlyginti.“

 „Kai sakome, kad malonumas yra tikslas, mes turime galvoje ne nusivylusių žmonių malonumus ir ne malonumus, glūdinčius jutiminiuose pomėgiuose, (...) bet tokią būseną, kai ir kūno neskauda, ir siela rami.“

 „Negalima gyventi maloniai, negyvenant protingai, dorai ir teisingai, lygiai kaip negalima gyventi protingai, dorai ir teisingai negyvenant maloniai.“

 „Aukščiausia malonumų riba yra bet kokio skausmo pašalinimas.“

„Teisingumas yra naudingas susitarimas nedaryti vieni kitiems žalos ir nepatirti jos“; „(...) Jis [teisingumas] yra tam tikras susitarimas dėl nedarymo ar nepatyrimo žalos“.

„Vis dėlto yra tikrasis įstatymas, teisingas protas, - atitinkantis prigimtį, galiojantis visiems, nekintamas ir amžinas, įsakmiai raginantis atlikti pareigas, draudimais atgrasantis nuo piktadarysčių. Tačiau jo nurodymus ir draudimus visada vykdo dori žmonės , o nedorėliai jų niekada nepaiso. Neleistina pakeisti šį įstatymą kitu, negalima pakeisti ir kurios nors jo dalies, neįmanoma jo panaikinti viso ištisai. Nei senato, nei tautos negalime būti nuo šio įstatymo atleisti, ir nereikalingas yra kitas jo aiškintojas ar interpretuotojas; nebus tas įstatymas vienoks Romoje, kitoks Atėnuose, vienoks dabar, kitoks vėliau, bet visas tautas visais laikais saistys vienas, amžinas ir nekintamas įstatymas, vienas bus ir tarsi bendras visų mokytojas ir valdovas Dievas, šio įstatymo kūrėjas, aiškintojas, leidėjas; kas jam nepaklus, bėgs pats nuo savęs ir, paniekinęs žmogaus prigimtį, taip kartu patirs aukščiausią bausmę, net jei ir išvengtų viso kito, kas laikoma bausmėmis.“

„(...) Bet iš viso to, apie ką kalbama mokytų žmonių ginčuose, vertingiausias dalykas, žinoma, yra aiškus supratimas, kad mes esame gimę teisingumui ir kad teisė yra nustatyta ne [kieno nors] įsitikinimo, bet prigimties. Tai iškart pasidarys aišku, jei įžvelgsi žmonių tarpusavio bendrumą ir ryšį. Nėra kas būtų labiau panašūs, tiesiog vienodi, kaip mes visi tarpusavyje. Juk jei iškrypę papročiai ir įsitikinimų absurdiškumas nebūtų sugadinę silpnesniųjų sielų ir palenkę jų ten, kur jos jau buvo pradėjusios linkti, visi būtų labiau panašūs vieni į kitus, nei kas nors yra panašus į patį save.“

„Iš nurodytų trijų valstybės valdymo būdų pati geriausia yra karaliaus valdžia, o už karaliaus valdžią pranašesnė ta, kuri bus sudaryta tolygiai paskirsčius trijų geriausių valdymo būdų savybes. Nes reikia, kad valstybėje būtų kažkas išskirtinio ir karališko, kad viena valdžios dalis būtų skirta ir perduota pirmaujantiems autoritetingiems žmonėms, o kai kurie reikalai būtų perduoti spręsti tautos valiai.“

„Visa, ką matai, kur glūdi ir dieviški, ir žmogiški dalykai, yra vienis; mes esame didelio kūno nariai. Gamta sukūrė mus broliais, pagimdydama iš to paties ir tam pačiam tikslui. Ji įskiepijo mums abipusę meilę ir polinkį bendrauti. Ji nustatė, kas yra teisinga ir leistina. Pagal jos įstatymus blogiau yra kam nors kenkti, negu pačiam patirti skriaudą. (...) Laikykimės kartu, juk tam esame gimę. Mūsų bendruomenė labai panaši į skliautą, kuris subyrėtų, jei akmenys vienas kito nelaikytų ir neremtų.“

„Suvešėjus ydoms, karalystės virto tironijomis ir prireikė įstatymų. (...) Godumas atnešė skurdą ir, daug ko trokšdamas, neteko visko. Tegul dabar jis mėgina susigrąžinti viską, ką praradęs, tegul prie laukų prijungia laukus, (...) tegul žemės tęsiasi kaip provincijos ir ilga kelionė per jas vadinama „valdymu“, vis tiek joks ežių plėtimas nenuves ten, iš kur esame išėję. Visa padarę, turėsime daug, tačiau kažkada turėjome visatą.“

O juk ramaus bei neskubaus valdymo vaizdas toks pat, kaip ir giedro bei spindinčio dangaus. Žiauri valdžia yra sumaištinga, paskendusi tamsybėse ir nenuspėjama, visi dreba, gąsčiojasi nuo staigesnio garso, nelieka nesukrėstas pats sąmyšio kaltininkas

„Dvi meilės rūšys sukūrė dvi valstybes: žemiškąją – pagrįstą meile sau, sukeliančia neapykantą Dievui, dangiškąją - pagrįstą Dievo meile, sukeliančia neapykantą pačiam sau“.

Teisingumas – tai nuolatinė ir tvirta nuostata kitam atiduoti tai, kas teisėtai jo (kiekvienam savo).
Teisingumo esmė: Dievas valdo Jam paklūstantį žmogų, o siela – kūną.
„Jei nėra teisingumo, tai kas tuomet yra valstybė, jei ne didelė plėšikų gauja, lygiai kaip ir pačios plėšikų gaujos yra ne kas kita, kaip miniatiūrinė valstybė.“

pasaulį valdanti „dieviškosios Apvaizdos tvarka“; „ar įstatymas, vadinamas aukščiausiuoju sprendimu, kuriam visuomet reikia paklusti, (...) per kurį teisingai priimamas ir teisingai keičiamas įstatymas, mūsų pavadintas laikinuoju, - ar jis gali kiekvienam protingam žmogui neatrodyti nekintamas ir amžinas?“

„kas kitas, jei ne Dievas, įrašė prigimtinį įstatymą žmonių širdyse?“

„jis saugo tai, ko nepatyrusiems žmonėms pakanka taikai pasiekti“; „jo paskirtis yra naudojimosi laikinosiomis gėrybėmis taisykles ir bausmes už jų pažeidimus“; „nors jis ir teisingas, tačiau laikui bėgant gali būti teisėtai pakeistas“.

„Tad žmogui būtina gyventi bendruomenėje, kad vienas paremtų kitą, kad įvairūs žmonės užsiimtų skirtingais proto išradimais, pavyzdžiui, vieni – gydymo menu, kiti – kitkuo, treti – dar kitkuo. (...) Tad jei žmogui natūralu gyventi gausioje bendrijoje, tai žmonių visuma reikalinga kokio nors vadovavimo. Juk žmonių gausoje kiekvienas rūpinasi tuo, kas jam dera, - visuma išsisklaidytų į dalis, jei stigtų to, kas turi rūpintis visumos gėriu. Panašiai žmogaus arba kokio nors gyvūno kūnas suirtų, jeigu jame nebūtų bendrosios vadovaujančiosios jėgos, sutelkiančios visu organus bendrajam gėriui. Apie tai Saliamonas sako: Kur nėra kam vadovauti, tauta žūva“ (Pat 11, 14)“.

 „Akivaizdu, jog visatos bendriją valdo dieviškasis protas. (...) Ir kadangi dieviškasis protas nieko nemąsto laike, bet Patarlių knygoje sakoma (Pat 8, 23), kad jo mąstymas amžinas, tai šį įstatymą reikia vadinti amžinuoju.“
 „Akivaizdu, jog prigimtinis įstatymas yra ne kas kita kaip amžinojo įstatymo dalyvavimas protingame kūrinyje.“

 „Iš prigimtinio įstatymo nuorodų kaip iš tam tikrų bendrų ir neįrodomų principų žmogaus protas būtinai eina prie tam tikrų paskirų sprendimų. Šie žmogaus proto atrasti paskiri sprendimai vadinami žmogiškuoju įstatymu (...).“
 „Norint vadovauti žmonių gyvenimui, be prigimtinio ir žmogiškojo įstatymo, buvo būtina turėti dieviškąjį įstatymą. (...) Dieviškasis įstatymas skirstomas į Senąjį įstatymą ir Naująjį įstatymą“.

Dieviškasis įstatymas: „Tai – tiesioginis Dievo įsakymas be žmonių svarstymo, kokie sąmoningi žmonių veiksmai yra darytini arba vengtini šiame pasaulyje, tik tam, kad būtų pasiektas aukščiausias tikslas arba tam tikra žmogaus trokštama būsena būsimajame gyvenime“.

„Tai – visų piliečių arba dominuojančios jų dalies įsakymas, tiesiogiai kylantis iš įgaliotųjų kurti įstatymus svarstymo, kokie sąmoningi žmonių veiksmai yra darytini arba vengtini šiame pasaulyje, kad būtų pasiektas aukščiausias tikslas ar tam tikra žmogaus trokštama būsena šiame pasaulyje. Aš turiu omenyje įsakymą, kurio pažeidimas šiame pasaulyje užtraukia pažeidėjui skiriamą bausmę ar baudą“.

„Įstatymų leidėjas, arba pirmoji ir tikroji įstatymą sukurianti priežastis, yra tauta, arba piliečių bendruomenė, arba jos dominuojanti dalis, savo nuožiūra, arba valia, žodžiu išreikšdama visuotiniame piliečių susirinkime , įsakanti arba nusprendžianti, kad kas nors iš to, kas susiję su pilietine žmonių veikla, būtų daroma arba nedaroma, grasindama atpildu arba žemiška bausme.“

„Apie žmones apskritai galima pasakyti, kad jie nedėkingi, nepastovūs, veidmainiai ir sukti, bailūs pavojaus akimirką ir savanaudiški tol, kol jiems darote gera, atsidavę tau, pasirengę atiduoti savo kraują, turtą, paaukoti savo ir vaikų gyvybę, kai, kaip esu sakęs, pavojus toli, bet vos tik tau iškyla grėsmė, jie tuoj pat nusigręžia nuo tavęs“.

„Apie žmonių darbus, ypač apie valdovų, nes jų į teismą nepašauksi, sprendžiama pagal jų rezultatus. Tegul tik valdovas laimi ir išsaugo savo rankose valstybę, - ir kiekvienas visas jo priemones laikys garbingomis ir vertomis pagyrimo“.

„Kiekvienos valstybės, tiek senos, tiek naujų ir mišrių, pagrindas – geri įstatymai ir gera kariuomenė. (...) Negali būti gerų įstatymų ten, kur nėra geros kariuomenės, ir atvirkščiai, kur gera kariuomenė, ten geri ir įstatymai.“

„Jeigu visas pasaulis susidėtų iš tikrų krikščionių, t.y. iš tikrų tikinčiųjų, tai jokie kunigaikščiai, karaliai, valdovai, kalavijai ar įstatymai nebūtų reikalingi nei naudingi (kam jiems jų reikėtų?); jie turi savo širdyse Šventąją dvasią. (...) Taigi visi krikščionys per dvasią ir tikėjimą yra savaime pašaukti daryti gera labiau, negu juos gali pamokyti visi įstatymai, ir jiems nereikia jokio įstatymo ir teisės.“

„Kadangi tikinčiųjų yra nedaug ir tik nedidelė dalis elgiasi krikščioniškai, nesipriešina blogiui ar net patys nedaro blogio, Dievas, greta krikščionybės bei savo karalystės, įsteigė jiems dar ir kitą valdžią ir atidavė juos kalavijo galiai, kad jie niekaip negalėtų daryti savo piktybių (...). Lygiai taip pat laukinis plėšrus žvėris yra surakinamas ir sukaustomas grandinėmis (...). Kadangi visas pasaulis yra piktas ir iš tūkstančių pasitaiko vos vienas kitas tikras krikščionis, tai, jei nebūtų įstatymų, visi vienas kitą suėstų, ir niekas negalėtų turėti nei žmonos, nei vaikų, negalėtų pramist ir tarnauti Dievui, o pasaulis pavirstų dykuma“.

Pasaulietinio valdymo tikslas yra, kol mes gyvename tarp žmonių, remti ir puoselėti išorinį Dievo garbinimą, ginti gryną doktriną ir bažnyčios padėtį, priderinti savo gyvenimą prie žmonių visuomenės, pajungti savo elgesį pilietiniam teisingumui, sukurti tarpusavio darną ir išsaugoti bendrą taiką ir ramybę

„tauta gali pasirinkti vieną ar kitą valdymo formą, kurią derėtų vertinti ne pagal jos privalumus, o pagal tai, kiek ji išreiškia tautos valią“.

Prigimtinė būklė [...] yra pati žemiausia ir vargingiausia žmogaus būklė. Žmogus, kaip ir kiti gyvi padarai, labiau už visus kitus myli save; kas jam naudinga, to jis stengiasi pasiekti, kas jam žalinga, to jis vengia. Tačiau kartu žmogus gimsta silpnas ir reikalingas pagalbos, o iš to kyla pagrindinis prigimtinis įstatymas: kadangi žmogus, jausdamasis silpnas, yra reikalingas kitų pagalbos, jis būtinai linkęs bendrauti; su kitais jis bendrauja taip, kad jiems kyla noras ne tik kad jam nekenkti, bet ir padėti. Todėl kiekvienas turi stengtis veikti taip, kad būtų taikoje ir meilėje su kitais, kame ir pasireiškia esminis bendro gyvenimo bruožas. Tai reiškia, kad žmonės iš prigimties ne priešai, bet draugai; prigimtinė būklė – taikos būklė. [...] Todėl pagrindinis prigimtinis įstatymas skelbia: „Kiekvienas žmogus turi stengtis, kiek leidžia jo jėgos, sugyventi taikiai, kas dera su žmonių giminės prigimtimi ir jos paskirtimi“

„Mes visi esame žmonės ir turime gyventi pagal prigimtinius įstatymus – proto įstatymus, kurie kiekvienam žmogui suteikia laisvę ir lygybę. Karališkasis absoliutizmas ir luomų privilegijos priešingos žmogaus prigimčiai ir dėl to turi būti panaikintos“.

„Įstatymas, kalbant apskritai, yra žmonių protas, nes jis valdo visas žemės tautas; o kiekvienos tautos politiniai ir civiliniai įstatymai turi būti ne daugiau kaip daliniai šio proto pasireiškimo atvejai. Įstatymai turi būti glaudžiai susiję su tautos, kuriai jie skiriami, ypatybėmis, ir tik nepaprastai retais atvejais vienos tautos įstatymai gali tikti kitai valstybei. Būtina, kad įstaymai atitiktų esančios ar būsimos vyriausybės prigimtį ir principus, kad jie tobulintų jos struktūrą (tai politinių įstatymų uždavinys), kad palaikytų jos egzistavimą (tai civilinių įstatymų uždavinys)“.

„Jie turi atitikti fizines šalies ypatybes, jos klimatą – šaltą, karštą, vidutinį, - dirvožemio ypatybes, šalies būklę, dydį, tautos gyvenimo būdą – žemdirbių, medžiotojų ar piemenų, - laisvės laipsnį, atitinkantį valstybės santvarką, gyventojų religiją, jų polinkius, turtingumą, gyventojų skaičių, prekybą, tautos būdą ir papročius; pagaliau jie susiję tarpusavyje ir priklauso nuo savo kilmės aplinkybių, įstatymų leidėjo tikslo, nuo įstatymų priėmimo tvarkos. Juos reikia tirti visais atžvilgiais. (...) Bus išnagrinėtos visos šios aplinkybės; jų visuma sudaro tai, kas vadinama įstatymų dvasia“.

„Politinė laisvė nėra ko tik nori darymas. Valstybėje, tai yra visuomenėje, kurioje yra įstatymai, laisvė (...) yra teisė daryti viską, kas leidžiama įstatymais. Jei pilietis galėtų daryti tai, kas įstatymais draudžiama, jis neturėų laisvės, nes tą patį galėtų daryti ir kiti piliečiai.“

„Kiekvienoje valstybėje yra trijų rūšių valdžia: įstatymus leidžianti valdžia, vykdomoji valdžia, užsiimanti tarptautinės teisės klausimais, ir vykdomoji valdžia, užsiimanti civilinės teisės klausimais. Pirmoji valdžia, arba institucija, leidžia laikinus arba pastovius įstatymus, taiso arba atmeta esamus įstatymus. Antroji valdžia paskelbia karą arba sudaro taikos sutartį, siunčia arba priima pasiuntinius, užtikrina saugumą, užkerta kelią antpuoliams. Trečioji valdžia baudžia už nusikaltimus ir sprendžia privačių asmenų konfliktus. Paskutiniąją valdžią galima pavadinti teismine, o antrąją – tiesiog vykdomąja valstybės valdžia.“

„Kiekvienas iš mūsų savo asmenį ir visą savo galią paveda aukščiausiajai bendrosios valios vadovybei; dėl to kiekvienas narys tampa neišskiriama visumos dalimi“.

„Visuomenę sukuria mūsų reikmės, o valdžią – mūsų ydos; pirmoji tarnauja visų gerovei teigiamai, nes vienija kilnius polėkius, o antroji – neigiamai, tramdydama mūsų ydas. Pirmoji skatina šlietis vieną prie kito, antroji gimdo nesantarvę. Pirmoji yra užtarėja, antroji – baudėja. Visuomenė visokiu pavidalu yra palaima, tuo tarpu net pati geriausia valdžia yra vien tik neišvengiamas blogis.“

„Didžiausia žmonių giminės problema, kurią spręsti juos verčia gamta, yra pilietinės, visuotinės teisinės visuomenės pasiekimas. (...) Didžiausiu gamtos uždaviniu žmonių giminei laikytina visuomenė, kurioje laisvė, valdant išoriniams įstatymams, būtų kiek įmanoma artimiau susieta su neįveikiama prievarta, t.y. toks uždavinys turėtų būti tobulai teisinga pilietinė santvarka. Pereiti į šią prievartos būklę žmones, paprastai linkusius į nevaržomą laisvę, verčia neganda; ir didžiausia jų – ta, kurion vienas kitą įstumia žmonės, dėl polinkio mėgautis laukine laisve negalintys ilgą laiką išbūti vienas šalia kito.“

„Žmogus yra gyvūnas, kuriam, jeigu jis gyvena tarp kitų savo giminės narių, reikalingas šeimininkas. Juk jis, be abejonės, piktnaudžiauja savo laisve kitų, į jį panašių būtybių atžvilgiu; ir nors kaip protinga būtybė jis nori įstatymo, kuris apribotų visų laisvę, vis dėlto jo paties egoistinis gyvūniškas polinkis gundo jį laikyti save išimtimi visur, kur įmanoma. Vadinasi, jam reikia šeimininko, kuris palaužtų jo paties valią ir priverstų jį paklusti visuotinai galiojančiai valiai, kurios sąlygomis kiekvienas gali būti laisvas. Bet kur gi jis gali rasti tokį šeimininką?“

„Savyje esanti, arba abstrakti, valia yra asmuo. (...) Asmenybėje apskritai glūdi teisnumas ir ji sudaro abstrakčiosios, todėl formaliosios, teisės sąvoką bei patį abstraktų pagrindą. Todėl teisės principas yra toks: būk asmuo ir gerbk kitus asmenis.“

„Pilietinė visuomenė yra diferencija, iškylanti tarp šeimos ir valstybės (...). Pilietinėje visuomenėje kiekvienas sau – tikslas, visa kita jam yra niekas. Be santykio su kitais jis negali visiškai pasiekti savo tikslų; todėl šie kiti yra priemonės ypatingam tikslui. Bet ypatingas tikslas, santykiuodamas su kitais, suteikia sau ypatingybės formą ir pasitenkina pats, kartu patenkindamas kitų gerovę.“

„Valstybė kaip substancionalios valios, kurią ji turi į savo visuotinumą iškeltoje ypatingoje savimonėje, tikrovė yra protingumas savyje ir sau. Ši substancionali vienybė yra absoliutus, tvarus savitikslis, kuriame laisvė pasiekia savo aukščiausią teisę, ir šis galutinis tikslas yra aukščiausia teisė pavieniams žmonėms, kurių svarbiausia pareiga – būti valstybės nariais. (...) Kadangi ji yra objektyvi dvasia, pačiam individui būdingas objektyvumas, tiesa ir dorovė tiek, kiek jis yra valstybės narys. Sąjunga pati yra tikrasis turinys ir tikslas, ir individų paskirtis gyventi visuotinį gyvenimą (...)“.

„Gamta padarė žmoniją pavaldžią dviem savarankiškiems šeimininkams – skausmui ir laimei. Tik jie gali nurodyti, ką mes turėtume daryti, ir nulemti, ką mes darysime. Prie jų sosto yra pritvirtintas teisingumo ir neteisingumo matas, o, antra vertus, – priežasčių ir padarinių grandinė“.

„Jo [individo] negalima teisėtai versti ar drausti ką nors daryti todėl, kad jam taip bus geriau, kad dėl to jis taps laimingesnis, kad taip daryti, kitų nuomone, būtų išmintinga ar net teisinga. (...) Vienintelė žmogaus elgesio dalis, už kurią jis atsakingas visuomenei, yra toji dalis, kuri liečia kitus. Dėl elgesio dalies, kuri liečia tik jį patį, jo nepriklausomybė teisėtai yra absoliuti. Asmuo yra savo paties, savo kūno ir sielos valdovas.“

„Vienintelis individualiu arba kolektyviniu požiūriu pateisinamas žmonijos tikslas kišantis į bet kurio jo nario ar narių veikimo laisvę yra savisauga. Vienintelis tikslas, kuriuo galima teisėtai panaudoti jėgą prieš bet kurį civilizuotos bendruomenės narį, jam nesutinkant, yra neleisti padaryti žalos kitiems.“

„Pavojus šiuolaikinei laisvei glūdi tame, kad mes, būdami pasinėrę į asmeninę laisvę ir rūpindamiesi savo individualiais interesais, pernelyg lengvai galime atsisakyti savo teisės dalyvauti įgyvendinant politinę valdžią. Valdytojai nepraleidžia progos tam mūsų paskatinti. (...) Politinė laisvė yra pati galingiausia, pati ryžtingiausia tobulėjimo priėmonė, suteikta mums dangaus.“

„Atstovavimo sistema yra įgaliojimai, kuriuos tam tikram asmenų skaičiui perduoda žmonės, norintys, kad jų interesai būtų ginami, ir kurie, vienok, neturi laiko kiekvieną kartą ginti jų patys. Tačiau turtingi žmonės, jei tik jie pakankamai apdairūs, nusamdę valdytojus dėmesingai stebi, kaip šie vykdo savo pareigas. (...) Lygiai taip pat ir tautos, perėmusios atstovavimo sistemą tam, kad būtų sudarytos sąlygos naudotis laisve, privalo nuolat ir aktyviai stebėti savo atstovus ir pasilikti sau teisę (...) nušalinti juos, jei jie nuvylė, ir atšaukti jiems suteiktus įgaliojimus, kuriais buvo piktnaudžiauta.“

„Valstybė visada turi tik vieną tikslą – riboti, saistyti, subordinuoti individą, versti jį paklusti kažkam bendra. (...) Valstybė – savitumo žudikas ir priešas. (...) Mes – valstybė ir aš – priešai.“

„Šioje sistemoje sutarties dalyviai – šeimų galvos, bendruomenės, kantonai, provincijos ar valstybės – ne tik prisiima savitarpio įsipareigojimus pagal keitimosi sutartį, bet po sutarties sudarymo įgyja daugiau teisių, daugiau laisvių, daugiau autoriteto ir daugiau nuosavybės, nei jų atsisako. (...) Federacijoje centrinės valdžios įgaliojimai tampa labiau specializuoti ir labiau riboti.“

„Šiuo metu visoms civilizuoto pasaulio valstybėms egzistuoja tik vienas pasaulinis klausimas, tik vienas pasaulinis interesas – visiškas ir galutinis proletariato išlaisvinimas iš ekonominės eksploatacijos ir valstybės priespaudos. Akivaizdu, kad šis klausimas negali būti išspręstas be kruvinos baisios kovos.“

„Kad ir kaip ten bebūtų, aiškiai matyti, kad socialiniai reiškiniai dar neatėjo į pozityviosios filosofijos sritį. Teologiniai ir metafiziniai metodai, kurių jau niekas nenaudoja nei kaip tyrimo, nei kaip argumentavimo būdo visų kitų rūšių reiškinių atžvilgiu, tiek viena, tiek kita prasme dar yra visur naudojami tyrinėjant visuomeninius reiškinius, nors tų metodų netobulumą jau aiškiai suvokia visi protingi žmonės, nenuvarginti nesibaigiančių ir tuščių ginčų apie dieviškojo įstatymo ir suverenių liaudies galių santykį.“

„Pozityvizmo stadijoje, kai nebesiremiama dieviškaisiais pradais, teisės idėja negrįžtamai išnyksta. Kiekvienas turi teises prieš visus, bet niekas neturi teisių kaip tokių. (...) Kitaip tariant, niekas neturi kitos teisės, kaip tik teisę visada vykdyti savo pareigas.“

„Valstybė atsirado iš reikalo pažaboti klasinius priešingumus; kadangi ji tuo pačiu metu atsirado pačiuose tų klasių susirėmimuose, tai, bendra taisykle, ji yra įrankis galingiausios, ekonomiškai viešpataujančios klasės, kuri su jos pagalba pasidaro taip pat politiškai viešpataujančia klase ir tuo būdu įgyja naujų priemonių engiamajai klasei slopinti ir išnaudoti. Antai, antikinė valstybė visų pirma buvo vergvaldžių valstybė vergams engti, feodalinė valstybė – bajorijos organas valstiečiams baudžiauninkams engti, o šių dienų atstovaujamoji valstybė yra įrankis, kuriuo kapitalas išnaudoja samdomąjį darbą.“

„Tarp kapitalistinės ir komunistinės visuomenės yra revoliucinio pirmosios pavertimo antrąja laikotarpis. Šį laikotarpį atitinka pereinamasis politinis laikotarpis, ir šio laikotarpio valstybė negali būti niekas kita, kaip revoliucinė proletariato diktatūra.“

„Pirmasis žingsnis darbininkų revoliucijoje yra proletariato pavertimas viešpataujančiąja klase, demokratijos iškovojimas. Proletariatas panaudos savo politinį viešpatavimą visam kapitalui iš buržuazijos palaipsniui išplėšti, visiems gamybos įrankiams centralizuoti valstybės (...) rankose ir kiek galima greičiau gamybinių jėgų sumai padidinti. Suprantama, iš pradžių tai gali įvykti tik despotiškai įsikišus į nuosavybės teisę ir į buržuazinius gamybinius santykius, t. y. panaudojant priemones, kurios (...) yra neišvengiamos kaip priemonė viso gamybos būdo perversmui įvykdyti.“

„Aukščiausiojoje komunistinės visuomenės fazėje, po to, kai išnyks žmogų pavergiąs jo pajungimas darbo pasidalijimui; kai išnyks kartu su tuo protinio ir fizinio darbo priešingumas; kai darbas liausis buvęs tik priemonė pragyventi, o pats taps pirmąja gyvenimo reikme; kai kartu su visapusišku individų išsivystymu išaugs ir gamybinės jėgos ir visi visuomeninio turto šaltiniai ims lietis pilna srove, — tik tada tebus galima visiškai įveikti siaurą buržuazinės teisės akiratį, ir visuomenė galės savo vėliavoje įrašyti: Kiekvienas pagal sugebėjimus, kiekvienam pagal reikmes!“

„Taigi, valstybė gyvuoja ne nuo amžių. Yra buvę visuomenių, kurios apsieidavo be jos, kurios nė nuovokos neturėjo apie valstybę ir valstybinę valdžią. Tam tikroje ekonominio išsivystymo pakopoje, kuri būtinai buvo susijusi su visuomenės skilimu į klases, valstybė dėl to suskilimo tapo būtinybe. Dabar mes sparčiais žingsniais artėjame į tokią gamybos išsivystymo pakopą, kurioje šitų klasių egzistavimas ne tik nustojo buvęs būtinybe, bet tampa tiesiogine ganybos kliūtimi. Klasės išnyks taip pat neišvengiamai, kaip neišvengiamai praeityje jos yra atsiradusios. Visuomenė, kuri naujoviškai organizuoja gamybą laisvos ir lygios gamintojų asociacijos pagrindu, visą valstybinę mašiną nusiųs tenai, kur jai bus tikroji vieta: į senienų muziejų, greta verpiamojo ratelio ir žalvarinio kirvio.“

„Istorija nepateikia mums nei vieno pavyzdžio, kuriame valstybė būtų atsiradusi ne prievartos akto dėka, o dėl kokių nors kitų priežasčių. Negana to, tai visada buvo vienos genties prievarta kitai ir pasireiškė tuo, kad stipresnė gentis nukariaudavo ir pavergdavo silpnesnę, jau gyvenusią sėsliai“.